Gūsiai

Man patinka žvalgytis balkone. Nežinau ką aš visada tikiuosi pamatyti, bet tai manęs nenuvilia. Nenuvilia tai, kas taip dažna ir taip arti. Ir tai keista, kai esi pripratęs kitaip. Išeinu vėl į balkoną. Kodėl mane ši vieta taip traukia ? Gal pilkos plytelės sukeliančios nostalgiją mokyklai ? Na mokykloj jos kiek šlykštesnės... Gal šunų lojimas kuriame tik ir aidi sielvartas ir liūdesys, nes jų ištikimybė išduota. Juos paliko vieninteliai, ką jie turi. Šeimininkai. Gal mane vilioja senų porų murmesiai jų tuščiuose kiemeliuose, nes jų seni kūnai sukaustyti ligų nebegali atgaivinti nė vieno žiedo? Bet jie džiaugiasi ir pumpurais. Neišsiskleidusiais, apdžiuvusiais. Visai kaip jų viltys ar neišsipildžiusios svajonės. Matyt mane žavi šviesos. Arba tiesiog skaičiuoti, kiek gyvų sielų šiuose soduose dar esta. Ir niekada negaliu nesustoti ties vienu senu namu. Alsuojančiu senumu, paslaptim. Nors mano žvilgsnis keliauja per seną prūdą, apaugusi žolėm, bet vis dar gyvą. Tų gleivėtų varlių. Man 1/3 namo užstoja sena troba apkerpijusiu stogu. Bet aš matau. Matau ir kai ką daugiau nei turėčiau. Didelis teleskopas, vidury kambario, bilojantis meilę žvaigždėm, dideli langai, atveriantys puikią galimybę pasimėgauti kitų gyvenimais susirūpinusiais žmonėm. Ir svarbiausia žmogus, sėdintis anapus stalo, sugebantis tuštų kambarį pripildyti kažkuo. Kažkuo kas skverbiasi ir iki manęs. Jam nebaisi vienatvė, jam nebaisi kančia. Jis kažką rašo, kažką daro, dėl kažko kenčia, bet neišjungia šviesos. Jis gyvas. Ir jam kokie aštuoniasdešimt. Nežinau kodėl mane domina tokie žmonės. Gal jų potencialas, intelekto koficientas, išmintis, žinios... Gal tas senas būdas, kai pinigai tebuvo popierius.
Mano mintis vėl užtraukia migla, kai jis išjungia šviesą ir nusileidžią laiptas į 1/3 namo dalį. Paslėptą nuo manęs. Mes visi turime paslapčių. Kurias galėtume sužinoti, jei tik norėtume į viską pažvelgti iš kitos pusės.
Dingau iš balkono, nors rūką mėgau. Mano žvilgsnis sustingdavau ir aš jame paskęsdavau. Mano mintys vėl kalbėdavo. Negalėjau pakęsti šaižaus šunų lojimo ir grandinės vilkimo į asfaltą vos pajudėjus. Jie gina tuščius namus. Ir savo viltis. Uždariau balkono duris ir paskendau tamsoj. Bet nedegiau šviesų. Dar ne. Šiame kambaryje kol kas nėra gyvos sielos. Net jei ir yra, tai nesu aš.