
O kur dar tas mano šimtąkart aprašytas pilkas, storas megztinis... Pirštai iš karto užčiuopė tą švelnų audinį kuris ramina pasišiaušusį nuo šalčio kūną.Nusileidau laiptais ir užsipyliau arbatą, po ranka spausdama "Karalių Lyrą". Arbata įgavo kaštoninę spalvą, cukrus nusileido ant dugno ir greitai dingo, padarydamas šį mažą puodelį tik dar geresniu. Pasitempiau pižamą ir pasitaisiau megztinį. Na man tereikia geros vietos įsitaisyti ir pasimėgauti tuo, kas kad ir po kiek lako, vis tiek daro mane laimingesnę.
Kartais norėjimas būti kitokiu, neatneša tiek naudos, kiek buvimas savimi.
1 komentaras:
Rašyti komentarą