Friendsandchoco

Pagaliau galėjau užsidėti bliuzoną. Naują, skaniai kvepiantį ir mielai rausvą. Lipau laiptais atlikti paskirtai užduočiau. Lipau kreivais laiptais. Ir nežinau kelintą kartą, bet ir šį keistai šypsojausi dėliodama kojas kaip balerina. O kiek čia blog'o juodraščių buvo pradėta kurti ! Nulipau, pačiupau nešvarius sportbačius ir pašaukiau Leticiją, kuri atitipeno caksėdama į grindis. Tvirtai žingsniavom grįstu takeliu. Drėgmė visur sunkėsi, saulė lėidosi. Buvo tylu ir kartais sušlamėdavus medžiais pagaugais nueidavo kūnas. O be drėgmės, oras kvepėjo sumuštiniais. Keptais, su sūriu sumuštiniais. Kiek ironiškai mintyse nuskambėjus nusišypsojau medžiams. Ir krūmams, slepiančią neegzistuojančią paslaptį kuri skleidė šaltį. Nežinau kodėl, bet nuėjom iki pelkės. Arba prūdo, balos. Jis garavo. Kaip didelis puodelis žalios arbatos. Batai brovėsi pro nedidelę, bet šlapią žolę vis arčiau, lyg ir patys norėdami užuosti tą dumblių ir varlių kvapą. Neilgam. Vos tik pajutau truktelėjimą, supratau, kad panelė Leticija Gami Greg Teorema nori namo. Neprieštaravau. Tas pasakiškas sumuštinių su sūriu kvapas tikrai prižadino mano jau užmigusį pilvą, kuris pajutęs grėsmę apie sulėtėjusią medžiagų apykaitą pranešė protui ir šis dabar kaip ir atsisako labai didelių porcijų. Vis tolsdavau ir artėdavau prie apleistų, naujų, medinių, plytinių namų. Ir tik kas antrame degė šviesos, tik kas trečiame skambėjo muzika. Bet tik pas mane kiekvieną dieną skamba prancūziška muzika, kvepia mieliniais blynais ir vanile, vakarais dega žvakių šviesos ir nenutyla filmų garso takeliai. Ten ir grįžau. Ir nieko čia ypatingo nėra. Ypač šitame įraše. Ak, aš pasigailėtina.