Sėdėjau balkone ant poros megztiniu ir lėtai kvėpavau. Nusiraminau, įsivaizdavau kaip nereikalingi jausmai lyg bangos veržiasi iš manęs ir dūžta oro gūsiuose. Įkvėpiau, iškvepiau. Jaučiausi lyg pasaulio karalienė, jaučiau kiekvieną oro gūsį, miško šlamesį. Šaltas vėjas plėveno mano pižamą ir kojos skausmas nyko. Atrodė, kad mano siela tyra. Iškvėpiau ir įkvėpiau. Lyg atsigauna. O mintys tokios lengvos ir tuščios. Dūžta lyg senas krištolas, neliestas šimtus metų, bet erzinantis kiekvieną dieną. Atrodė, kad tampu lengvesnė ir skrieju kažkur padebesiais, tokią gražią naktį. Sušlama medžiai. Aš įkvepiu ir iškvepiu. Lygiai ir harmoningai, vos ne sekundės tikslumu.
Praėjo kokios penkios minutės ir pasijautau lyg kosmose. Žvaigždžių lietuje. Tyra, lengva žvaigždė. Nors šąlantis kūnas grąžino mano sielą į realybę ir aš atsimerkiau. Iš karto šiek tiek sudiegė,atrodė, jau nebeskaudančią koją ir aš iš po kojų pasiėmiau megztinį. Užteks, kaip pirmam kartui lauke. O dabar paskaitysime porą kursų apie meditaciją, čiakras, savirealizaciją, paskui paklausysime meditacijos muzikos ir "švaria galva " eisime miegoti
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą