Friendsandchoco

Na, kol visi degina laužus, daro vakarėlius (aš juos ir užuodžiu, ir girdžiu) aš sau apsipirkusi guliu lovoje apsikabinusi nuostabiai skanių ledų indą (na jis nemažas) žiūriu dar vieną romantinę komediją. Net liūdesio/džiaugsmo ašarą išspaudžiau. Prieš tai mama pagaliau sutiko mus kur nors ištempti. Nuvažiavom į akropolį, sliūkinom po parduotuves ir panašiai. Šiaip buvom atvažiavusios viso labo ledų. Nusipirkau naujas kelnes, marškinius. Paskui nusipirkom ledų ir dar kito maisto. Grįžom dešimtą, pavalgėm vėlyvą vakarienę ir aš griuvau į lovą su savo ledais ir filmu "No strings attached". Gera, amerikoniška komedija. Nieko daugiau.
Skaitau va vėl iš naujo savo blogą, tikrinu statistika ir suprantu, kad čia dar vienintelė vieta kur galiu "išsilieti" kai neturiu labai gero draugo. Turiu, turiu, kam parašyti, bet dabar - ne. Ir prisipažinsiu, kad visai kaip ta Ema iš filmo, esu tiesiog fucked up santykiuose ir bendravime su priešingos lyties asmenimis. Tiesiog esu. Matyt nemoku tinkamai bendrauti ar kas, nes su kažkuo, kuo tik jau užmezgu ryšį, viskas žlunga. Ir dar taip šlykščiai kad matyt net nepažiūrėčiau jiems į akis. Man gėda dėl jų. Suprantu, kad meilė netikra, tai viso labo jausmai kai mes esame silpni ir panašiai, bet aš juk noriu tos meilės. Netikros, banalios, bet meilės. Ir man tiesiog nesiseka. Ypač po tokių graži-pabaiga romantinių komedijų. Žinau, kad aš užaugsiu, laikai pasikeis. Atsidarysiu šitą savo blog'ą ir tik nusijuoksiu, kokia nevykėlė buvau. Bet tai bus, o dabar yra kitaip. Ir matyt užteks manyti kad esu ypatinga. Na bent jau mamai tai sugeba mane žlugdyti ir ypač tokias mano mintis. Aišku, kartais tą mano ypatingumą iškelia egocentriškumas, bet kartais tai tiesiog jaučiu, kad turiu arba kažkokią dovaną viską gadinti arba dovaną visada jaustis ypatingai. O mamam vis aiškina jog kiekvieną žmogų galima pakeisti, ir jis nėra toks jau ypatingas, tik gabesnis ar talentingesnis, ar turtingesnis. Mes juk visi žmonės vienodi, bet tuo pačiu ir skirtingi. Ir nuo tų žodžių pradėjau keistai mąstyti. Manęs niekada nepakeisdavo, ir bijau teigti, jog nepakeis, tokie žodžiai apie mąstymą, bet šį kartą tiesiog sustingau, lyg tai ko ilgai laukiau, bus pasakyta. Negalvojau, kad man. Maniau, kad visada supratau, koks šis pasaulis, bet kai man vos ne įgrūdavo nepageidaujamą ir neskanų kiaulienos gabaliuką į mano vištienos salotas susiraukiau. Laukiau, kol galiausiai suprasiu. Ir supratau. Supratau, kaip suagusio ir paauglio mąstymas.
Kadangi visi švenčia arba dar kažką daro, o mano filmas jau pažiūrėtas, aš soti, teks eiti miegoti, o prieš tai paskaityti knygą, kad būčiau pakankamai mieganti atmerktom akim ir manęs nekankintų mintys naktį.
Labanakt.