šeštadienis, birželio 18

Žvilgsnis

217268_213232195354221_159450537399054_864154_5408272_n_large
Apsnūdusiu žvilgsniu suradusi rausvą megztuką lovūgalyje pakilau nuo lovos. Atisdariusi balkono duris mintyse meldžiau šalčio, kuris mane nors kiek pažadintų iš vakarinės melancholijos.Atisėdau ant šalto grindinio ir svajingai užsižiūrėjau į Vakarus plaukiančius pilkus debesis. Pridėjau galvą prie šalto turėklo ir mane aplankė prisiminimai. Pavargau. Nenoriu būti vaikas, tempiamas nuo žaislų vitrinos. Baigėsi praeita vasara. Atėjo nauja. Nauja. Nauja keturiolikta vasara. Mano mintyse vasaros įvaizdis temo, kaip temo ir pasaulio. Apleidau ir vėl prikėliau senus dalykus. Bet tik jų vaizdą. O kur gili nuojauta, jausmai ? Viskas liko praeituose vakarų vėjuose. Rytoj pūs jau pietų vėjas. Šiltas, glostantis plaukus. Atsiras prasmė išlipti iš lovos. Pajausti Žemę.
Kodėl taip tamsu ? Kodėl taip šalta ? Visą tryliktą nelaimingą rudenį svajojau apie tai. Rausvą megztuką, paryškinantį skruostus. Garuojantį puodelį kambaryje, šiltą Pietų vėją. Bet viskas gerai. Kraujo srovės į smegenis plūsta greičiau naktį. Bet ne į širdį. Naktį atšąla jausmai. Sustingsta protas, lyg tykantis kokio grobio, kad sužeistų širdį. Nėra lengva atsukti nugarą praeičiai. Sunku atsukti nugarą malonumams. Glostantiems mūsų sužeistą širdį. Sužeistą realybės. Nesunku pasislėpti nuo tikrovės. Sunku apskaičiuoti sunkio matą. Kuo matuojamas mūsų sužeistos širdies išlietas skausmas ? Arbatos puodeliais ? Vyno taurėm ?
Užverčiu galvą į dangų. Žvaigždės. Dangus lyg kokia amžina knyga. Pilna patarlių, poteksčių, metaforų. Kalbėdama mintimis ir lauždama mirtiną nakties tyla aš pakylu nuo grindinio. Sunkiai, lėtai. Lyg gerėdamasi mano protu, sugebančiu judinti mane. Tokią keistą būtybę. Bet o keista būtybė visgi kažko nežino.
Aš nežinau kaip visą šitą pabaigti. Tam tiks dangaus trupinėlis...

"Protas eina toliau nei širdis,
bet jis niekada nenueina taip toli kaip ji" 
(Kinų patarlė)

4 komentarai:

Anonimiškas rašė...

Ah, Auguste. Kodėl tu sugebi taip rašyti, kad perskaitęs netenki žado. Tavo įrašai būna tokie lengvi, paprasti, švelnūs, bet kartu ir tokie gilūs, gyvenimiški. Atrodo tu kažką pasakei, bet žmogus turi dar kartą tai persvarstyti savo mintyse kol galiausiai aiškiai suvokia ką norėjai pasakyti. Iš kur toks paprastas genialumas? (RETORINIS KLAUSIMAS :D)
P.S. Pradėjai vėl pildyt blog'ą! *verry happy!*

A rašė...

Oh Živa, YOU MADE MY DAY. :D
ačiū ačiū ačiū, aš tiesiog rašau kaip gaunas:D
♥♥♥

Anonimiškas rašė...

Tobula, kad vėl rašai. Kaip matau abndai naują stilių, na nežinau, man labiau patiko senasis, bet daryk toliau taip kaip nori tu, kadanors gal išlavinsi ir šį stilių.

A rašė...

ačiū už kritiką :)