Saulė

Jeigu būčiau pažadinta tokiu metu, praradusi visišką laiko nuojautą, tvirtinčiau jog dabar yra ruduo. Tik dar nekrenta lapai. Nusisukau nuo lango ir atsiguliau atgal į lovą. Ką aš bandau apgauti ? Pasislėpti po tuo "liūdnumo ir sielvarto" šydu nebus geriau nei man nei kažkam, kam teks skaityti kaip mano mano protas kraustosi iš tuščios makaulės neiškęsdamas liūdnų minčių. Kodėl man tiesiog nepralinksmėjus ? Aišku, niekas nemini dirbtinės šypsenos ir perdėto džiaugsmo. Gal tiesiog reikia grįžti prie senų dalykų, kuriuos mėgau. Pavyzdžiui vėlyvą arbatą šaltą vasaros dieną.
O kur dar tas mano šimtąkart aprašytas pilkas, storas megztinis... Pirštai iš karto užčiuopė tą švelnų audinį kuris ramina pasišiaušusį nuo šalčio kūną.Nusileidau laiptais ir užsipyliau arbatą, po ranka spausdama "Karalių Lyrą". Arbata įgavo kaštoninę spalvą, cukrus nusileido ant dugno ir greitai dingo, padarydamas šį mažą puodelį tik dar geresniu. Pasitempiau pižamą ir pasitaisiau megztinį. Na man tereikia geros vietos įsitaisyti ir pasimėgauti tuo, kas  kad ir po kiek lako, vis tiek daro mane laimingesnę.
   Kartais norėjimas būti kitokiu, neatneša tiek naudos, kiek buvimas savimi.